Svetainės struktūra www.vgtu.lt Mano VGTU Medeinė

Mokslas

Dailės katedros mokslinės veiklos prioritetinės kryptys:   
 
      1. Piešimo, tapybos, skulptūros, instaliacijos, architektūrinės grafikos dėstymo metodika.
       2. Architektūros ir dailės sąveika.
       3. Visuomeninių erdvių formavimo meniniai aspektai.
       4. Meniniai objektai ir naujų meninių formų paieškos.
AF Dailės katedros dėstytojų kvalifikacinių darbų temos:
 
Vadovas: prof. J.Anuškevičius
Vykdytojai: doc. V.Gylikis,
lekt. L.Puipienė
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Bibliotekos patalpų interjero estetizavimas.
03H, Menotyra
 
2009 01 04 – 2012 12 30
Vadovas ir vykdytojas:
Doc.Valdas Bubelevičius
Skulptūros transformacijos į kitus menus tyrimai
03H, Menotyra
2010 01 04 – 2014 12 30
 
Vadovas ir vykdytojas:
Doc.dr. A.Novickas
Architektūros ir dailės sąveikos naujausių tendencijų tyrimas
03H, Menotyra
2010 01 02 – 2014 12 30
 
Vadovas: prof. J.Anuškevičius
Vykdytojas: lekt. H.Žukauskas
FTM Architektūrinės grafikos vystymosi raidos analizės ir pritaikomųjų metodų bei tendencijų susisteminimas ir pritaikymas mokymo tikslams
03H, Menotyra
 
2011 12 10 – 2015 12 30
 
 
2010 spalio 22 d. Architektūros fakultete įvyko respublikinė mokslinė konferencija "Menų sąveika architektūroje".
 
Konferenciją rengė Dailės ir Architektūros pagrindų ir teorijos katedros.
 
Konferencijos mokslo komiteto pirmininkas dailės katedros docentas dr. Audrius Novickas
 
Plačiau apie konferenciją:
 
Menų sąveika architektūroje yra nuo seniausių laikų skirtingose pasaulio kultūrose puoselėtas ir iki šiol aktualumo neprarandantis, daugiabriaunis kūrybinis principas. Menų sąveikos reiškinys siejamas su šimtmečius brandinta tradicija, lėmusia iškiliausių visuomeninės erdvės formantų atsiradimą. XX a. ši tradicija iš dalies prarado kanonišką pobūdį ir tapo skirtingų tendencijų sambūviu. Pastaraisiais dešimtmečiais gausėja įprastines architektūros ir dailės sąveikos ribas peržengiančių kūrinių. Ryškėja tendencija, kai sąveika pasireiškia skirtingiems menams būdingų idėjų, temų, raiškos principų ir metodų adaptavimu. Taip pat randasi intervencinių meno kūrinių, kvestionuojančių architektūrinę erdvę kaip vientisą, stabilią sistemą. Šie kūriniai atspindi idėjų, technologijų, meninės raiškos priemonių plėtros, atsinaujinimo procesus šiuolaikinėje Lietuvos ir tarptautinėje architektūroje bei kituose menuose.
 
Nepaisant ligšiolinių pastangų teoriškai apibendrinti menų sąveikos architektūroje problemas, Lietuvoje ir kitose šalyse šis diskursas nebuvo pakankamai išplėtotas. Tyrimų objekto kompleksiškumas ir tarpdalykinis pobūdis neretai lemdavo tai, kad sąveika buvo nagrinėjama fragmentiškai, vienpusiškai arba likdavo įžvalgų paribyje.
 
Pastaraisiais dešimtmečiais besiskleidžiantys tarpdalykinių tyrimų ir meninės kūrybos metodai teikia naujas galimybes sutelkti dėmesį į įvairius menų sąveikos problemų aspektus ir leidžia permąstyti juos plėtojant atvirą diskursą.
 
Konferencijos tikslas – nagrinėti menų sąveikos reiškinius istorinėje ir šių dienų architektūroje, atskleisti jų poveikį miesto viešosioms erdvėms.
 
Konferencijos tematika:
  • Menų sąveikos reikšmė šiuolaikinėje architektūroje.
  • Tradiciniai ir inovaciniai menų sąveikos architektūroje kūrybiniai metodai, principai.
  • Architektūros ir dailės sąveikos teorijos raida.
  • Architektų ir dailininkų bendradarbiavimo patirtys ir iššūkiai.
Konferencijoje keliami klausimai:
  • Kokios Lietuvoje nepakankamai tyrinėtos menų sąveikos architektūroje problemos, objektai.
  • Kas naujo architektūros ir dailės sąveikos reiškiniuose ir jų teorinėse interpretacijose.
  • Kokie pastovumo ir kaitos aspektai, juos lemiantys principai ir idėjos reiškiasi menų sąveikos raidoje.
  • Kaip socialinis, kultūrinis, politinis, ekonominis kontekstai veikia menų sąveikos procesus.
  • Kaip meno kūriniai sąveikauja su urbanistine ir gamtine aplinka.